Babesia canis (liaudyje labiau žinoma kaip bjaurioji babezė ir pan) - pirmuonis parazitas, užkrečiantis raudonuosius kraujo kūnelius ir galintis sukelti anemiją. Babezes perneša erkės. Kad nebūtų nuobodu, tų babezių yra daugiau kaip 100 rūšių ir jos taikosi į daugumos stuburinių eritrocitus. Žmonės taip pat turi savo babeziozes. Manoma, kad babezės po tripanosomų yra antras pagal dažnumą žinduolių kraujo parazitas.
Babeziozei būdingas sezoniškumas - stipriausias bumas Lietuvoje būna pavasarį (balandį - birželį) ir kiek silpnesnis rudenį (rugsėjį - spalį). Vidutinio klimato šalyse sergamumas erkių pernešamomis ligomis sezoniškai didėja pavasario ir vasaros mėnesiais bei rudens pradžioje, kai erkės yra aktyvesnės, o rudens pabaigoje ir žiemą sumažėja. Tropinio ir subtropinio klimato šalyse sergamumas išlieka nepakitęs ištisus metus.
1888 m. sukėlėją nustatė rumunų bakteriologas Victoras Babeșas ir manė, kad tai bakterija, kurią pavadino Haematococcus bovis. 1893 m. amerikiečiai T. Smith ir F. Kilborne nustatė, kad parazitas yra Teksaso galvijų maro (tos pačios ligos, kurią aprašė Babeșas) priežastis. Taip pat jie pastebėjo, kad ligą platina erkės. 1957 m. pirmasis babeziozės atvejis nustatytas žmogui.
Babeziozės pernešėjai - erkės
Šunų babeziozė istoriškai skirstyta į “didžiąją” ir “mažąją”. Žinomos bent 3 mažosios šunų piroplazmos, t. y. B. gibsoni, B. conradae ir kiek šviežiau aprašyta B. microti (B. vulpes). Anksčiau didžioji B. canis skirstyta į tris porūšius, kurie dabar jau laikomi atskiromis rūšimis: B. canis, B. vogeli, B. rossi.
Babesia canis užkrato vektorius - pievinė erkė Dermacentor reticulatus. Dermacentor dievina žinduolius, įskaitant arklius, elnius, galvijus, kiškius, kiaules ir žmones. Šitų erkių galima rasti iš esmės visur išskyrus Australiją. Jos paplitusios visoje Europoje, pagrinde drėgname bei šiltame klimate. Dermacentor reticulatus pasižymi ilgaamžiškumu, gerai toleruoja žemas temperatūras, o be kraujo gali ištverti 4 metus. Dažniausiai šios erkės nešioja B. canis, tačiau nespjauna ir į kitus brudus kaip galvijų anaplazmozės, tuliaremijos, arklių piroplazmozės sukėlėjai.
B. vogeli vektorius - rudoji šuninė erkė Rhipicephalus sanguineus. Jos mėgsta Viduržemio jūros regioną, tačiau toleruoja ir vėsesnes vietas kaip centrinė Europa bei britų salos. Temperatūrai nukritus iki 6°C tampa neaktyvios. Įdomu tai, kad šios erkės visą savo ciklą gali užbaigti patalpose. Rudąją šuninę erkę lengva atpažinti iš jos rausvai rudos spalvos, pailgo kūno ir šešiakampio kapitulio (plokštaus paviršiaus, prie kurio tvirtinasi burna). Suaugusieji yra 2,3–3,2 mm ilgio ir 1,1–1,7 mm pločio. Ant nugarų neturi ornamentų.
B. rossi infekcijos vektorius - geltonoji šuninė erkė Haemaphysalis leachi. Haemaphysalis spp. paplitę Europoje, Australijoje, Afrikoje.
B. gibsoni užkratą perneša Haemaphysalis longicornis rūšies erkės. B. gibsoni aptinkami Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, jų pasitaiko JAV, o dabar jau daugėja pranešimų ir iš Europos. B. gibsoni sukeliama infekcija dažniausiai besimptomė, kas apsunkina nešiotojų medžioklę. Pastebėta, kad ši problema daugiausia siejama su koviniais šunimis, dažniausiai - amerikiečių pitbulterjerais. JAV B. gibsoni randama beveik išimtinai tarp pitbulių tipo šunų. Molekuliniu būdu Europoje pirmą kartą identifikuotas 2003 m. Ispanijoje, vėliau Vokietijoje – 2 amerikiečių pitbulterjerams. Plačiau apie B. gibsoni skaitykite čia: Babesia gibsoni Europoje.
Babeziozės perdavimas gali įvykti ne tik padedant darbštuolėms erkėms, bet ir perpilant kraują iš užkrėsto organizmo, įkandimo metu (ypač B. gibsoni atveju) bei motinai perduodant invaziją palikuonims (todėl negalima veisti užsikrėtusių kalyčių). Duomenų, kad šie pirmuonys plistų per infekuotų šunų seiles, nenustatyta.
Erkės vystymosi etapus sudaro kiaušinėlis, lerva, nimfa, suaugėlis. Kiekviename etape erkės maitinasi skirtingu šeimininku.
- Lerva minta 5–15 dienų ir nukrenta nuo šeimininko;
- po 1–2 savaičių ji išsivysto į nimfą. Tada nimfa prisitvirtina arba prie ankstesnio ar naujo šeimininko ir maitinasi 3–13 dienų, kol iškrenta;
- Po 2 savaičių ji išsivysto į suaugėlį ir prisitvirtina prie kito šeimininko, kur toliau ryja kraują, o tada susimąsto apie poravimąsi.
- Po poravimosi patelė nukrenta, kad galėtų dėti kiaušinėlius (įdomumo dėlei - net apie 7000).
Babezių vystymosi ciklas
Babesia spp. gyvybinis ciklas žinduolių organizme vyksta eritrocituose. Kai kurios rūšys (kaip B. canis) auką užkrečia praėjus 2–3 dienoms po įsisiurbimo. Iš pradžių su erkės seilėmis į kraują patekusios babezės prisitvirtina prie eritrocitų membranų ir įsiskverbia į ląstelių citoplazmą, kur suformuoja žiedo formos trofozoitus. Parazitas replikuojasi eritrocite ir tada suformuoja kriaušę primenančius merozoitus. Merozoitai dalijasi, sudarydami 8 ar daugiau parazitų tame pačiame kraujo kūnelyje ir taip galiausiai sunaikina ląstelę. Išsilaisvinę jie skverbiasi į kitus eritrocitus. Kai iš užsikrėtusio gyvūno erkė pradeda siurbti kraują, merozoitai patenka į jos žarnyną ir dauginasi lytiškai, o vėliau jos audiniuose pradeda sporogoniją.
Babeziozės geografinis paplitimas
Nors šunų babeziozė paplitusi visame pasaulyje, tam tikruose regionuose aptinkamos skirtingos rūšys: B. rossi Afrikoje į pietus nuo Sacharos, B. canis – Europoje ir Azijoje, B. vogeli – Afrikoje, pietinėse Europos ir Azijos dalyse, šiaurinėje Australijoje, pietiniuose Šiaurės Amerikos regionuose ir Pietų Amerikoje.
Geografinis babezių paplitimas Europoje priklauso nuo erkių pasiskirstymo. Babeziozė čia palyginti nauja infekcinė liga, klimato kaita ir supaprastintos kelionių su gyvūnais taisyklės sudaro idealias sąlygas plisti pernešėjų platinamiems patogenams. Pvz., per pastaruosius du dešimtmečius endeminė Babesia canis teritorija išsiplėtė iš Vidurio Europos į Baltijos regioną. Šunų babeziozė sparčiai plinta Vidurio ir šiaurės rytų Europoje, jos gausumas itin dera su šuninių erkių Dermacentor reticulatus klestėjimu. Be to, atvejų gausėjimui įtakos turi ne tik kintanti aplinka, bet ir tobulesni diagnostikos metodai.
Anksčiau Lietuva nelaikyta endemine šalimi, tad pirmieji šunų babeziozės atvejai užfiksuoti 2003 m. kovą. Latvijoje apie vietinius babeziozės atvejus pranešta 2013 m. Šunų babeziozė Lietuvoje nuolat plinta. daugiausiai atvejų pasitaiko centrinėje ir vakarinėje dalyse, taip pat kaimų ar priemiesčių vietovėse, kurios ribojasi su pievomis ar miškais, kas yra mėgstama D. reticulatus buveinė. Didžiausias užsikrėtimo dažnis - rudenį ir pavasarį.
Ištyrus šunų kraują iš kelių Lietuvos regionų, paaiškėjo, kad iš 100 šunų, kuriems įtarta babeziozėm Babesia spp. pasitaikė 81 %, D. repens - 23%, A. phagocytophilum – 35 %, Babesia spp. - 81 %, Borrelia spp. - 19% tirtųjų.
Europoje tarp šunų babeziozės dominuoja B. canis, ypač Pietų ir Vidurio Europos šalyse, įskaitant Prancūziją, Portugaliją ir Vengriją. Vokietijoje B. canis pripažinta endemine. Jungtinėje Karalystėje su šia liga anksčiau buvo susiduriama retai ir paprastai ji sieta su keturkojais, grįžusiais iš kelionių užsienio šalyse. 2016 m. JK pranešta apie keletą užsienyje nebuvusių šunų babeziozės atvejų.
Kitas gan dažnas babeziozės Europoje sukėlėjas - B. vogeli. Infekcija pastebėta tokiose šalyse kaip Slovėnija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija ir Albanija. Šiaip B. vogeli - pasaulyje labiausiai paplitusi didžiųjų babezijų rūšis.Tai lemia platus monotropinių vektorių rūšių asortimentas, lengvas arba subklinikinis infekcijų pobūdis ir greičiausiai ilgiausias evoliucinis ryšys su šunimis.
B. gibsoni pasitaiko dar palyginti retai. Jų sukelta infekcija išplito visame pasaulyje dėl sergančių šunų transportavimo iš Azijos. JAV B. gibsoni labiausiai paplitusi tarp kovinių šunų.
Naujai aprašyta rūšis, vadinama B. microti, Theileria annae ar B. vulpes, yra endeminė Šiaurės Ispanijoje. Iki 2006 m. sukėlėjas žinotas kaip B. microti ir manyta, kad priklauso Babesia genčiai, kol palyginus ribosomų RNR įtrauktas į Theileria gentį. 2012 m. medicinos bendruomenė vis dar klasifikavo parazitą kaip Babesia microti, nors genomas parodė, kad jis nepriklauso nei Babesia, nei Theileria. Dabar sukėlėjas vadinamas Babesia vulpes. Kartais užsikrečia šunys ir iš kitų Europos šalių. Dauguma aprašytų atvejų - keturkojai, lankęsi šiaurės vakarų Ispanijoje. Visai neseniai JAV taip pat nustatyti užsikrėtę šunys. Panašiai kaip B. gibsoni atveju, dauguma jų buvo pitbulterjerai. Didelė dalis Europos ir Šiaurės Amerikos lapių užkrėstos genetiškai identišku parazitu ir manoma, kad jos yra natūralūs šeimininkai. Erkių vektorius nebuvo galutinai identifikuotas, tačiau Ispanijoje pastebėtas ryšys tarp Ixodes hexagonus ir į B. microti panašios infekcijos.
B. conradae sukelta infekcija aprašyta Kalifornijoje bei JAV vakaruose, nors prieš atliekant genetinius tyrimus manyta, kad šias infekcijas sukėlė B. gibsoni. B. conradae virulentiškesnė už B. gibsoni dėl sukeliamos didesnės parazitemijos, ryškesnės anemijos ir dažnesnio šunų gaišimo.
Šunų babeziozės požymiai
Daugiau nei pusei pacientų pasireiškia normocitinė normochrominė anemija, o beveik visiems – trombocitopenija. Didesnei daliai šunų pastebimi šlapimo spalvos pokyčiai. Babeziozė sukelti daugelio organų pažeidimą ar net gyvūno mirtį.
Dažniausiai pasireiškiantys simptomai:
- vangumas,
- hipertermija
- sumažėjęs apetitas.
Simptomai gali skirtis dėl ligą sukėlusios rūšies ar porūšio, šeimininko imuninės būklės, amžiaus ir atsako į invaziją. Ligos eiga gali būti:
Labai ūmi (žaibinė) reta, jai būdingas stiprus audinių pažeidimas, daugelio organų disfunkcija ir didelis mirtingumas.
Ūminės formos metu pasireiškia karščiavimas, tachikardija, mieguistumas, anemija, išblyškusios gleivinės, dehidratacija, splenomegalija, limfadenitas, letargija, įvairaus laipsnio hemolizinė anemija, anoreksija, vėmimas, dehidratacija, gelta, pigmenturija, hipotenzija ir trombocitopenija.
Lėtinės infekcijos dažnai būna besimptomės, nes daugeliui nešiotojų nepasireiškia jokių simptomų dėl trumpalaikio imuniteto, nebent tuo metu naudojamas imunosupresinis gydymas, atliekama splenektomija ar dėl kokios kitos priežasties imunitetas nusilpsta.
Užsikrėtimo B.canis klinikiniai požymiai gali būti nuo silpnai išreikštų iki ūmių . Inkubacija trunka 10 - 21 d. Klinikiniai infekcijos požymiai - vangumas, silpnumas, vėmimas, anoreksija, karščiavimas, blyškios gleivinės, tamsi šlapimo spalva, gelta. Gali atsirasti kitų simptomų, įskaitant neurologinius ir kvėpavimo takų požymius. Daugumai šunų sergant B. canis sukelta babezioze pasireiškia trombocitopenija, normochrominė - normocitinė anemija, neutropenija, pigmenturija. B. canis patogeniškumas kintantis, tarpinis tarp B. rossi ir B. vogeli. Užsikrėtus prognozė gera.
B. vogeli suaugusiems šunims sukelia palyginti lengvą, dažnai be klinikinių požymių infekciją. Įprastai tiriant kraujo tepinėlį infekcija net gali būti nepastebėta. Požymiai panašūs kaip užsikrėtus B. canis, pasireiškia mieguistumas, dehidratacija, karščiavimas. Jauniems šuniukams galima sunki anemija. Pagrindiniai pakitimai užsikrėtus B. vogeli - leukocitozė ar leukopenija, trombicitopenija, hemolizinė neregeneruojanti anemija. Užsikrėtus prognozė gera.
B. gibsoni sukelta infekcija pasireiškia svorio netekimu, apatija, karščiavimu, gleivinių išblyškimu, limfadenitu, splenomegalija, galima pastebėti trombocitopeniją, hemolizinę regeneruojančią anemiją. B. gibsoni inkubacija trunka 14 - 28 d. Dažniausiai pasitaiko ūminė eiga. Lėtinė infekcija taip pat dažna ir pasireiškia nedideliu karščiavimu, blyškumu, splenomegalija ir limfadenomegalija. Labai ūmi būklė yra gan reta, jai būdingas šokas ir didelis audinių pažeidimas
B. rossi sukelia žaibinę ar ūmią babeziozės formą, gali sukelti komplikacijas. Komplikuota B. rossi sukelia inkstų pažeidimą, pankreatitą, širdies nepankamumą, rabdomiolizę, diseminuotą intravaskulinę koaguliaciją, respiracinį distreso sindromą. Nekomplikuota pasireiškia gleivinių blyškumu, karščiavimu, anoreksija, splenomegalija, depresija, tachikardija.Komplikuotos formos prognozė abejotina.
B. conradae požymiai panašūs į B. gibsoni, bet ji patogeniškesnė, sukelia didesnę parazitemiją, sunkesnę anemiją ir didesnį mirtingumą. Pagrindiniai požymiai - letargija, blyškios gleivinės ir vėmimas.
Klinikiniai požymiai užsikrėtus B. microti (Theileria annae ar B. vulpes) nėra specifiniai. Pastebėtas silpnumas, karščiavimas, letargija, pigmenturija, tachikardija ir tachipnėja.
Babeziozės prevencija
Erkės gali būti aktyvios kai vidutinė oro temperatūra didesnė kaip 12°C. Žemiau šios temperatūros erkės praranda aktyvumą. Nors antiparazitines priemones rekomenduojama naudoti nuo pavasario pradžios iki rudens pabaigos, tačiau kartais prevenciją tenka taikyti ištisus metus, pvz., esant šiltai žiemai.
Geriausia prevencija - erkių kontrolė arba greitas jų pašalinimas iš šuns. Įvairios priemonės erkes gali veikti įvairiai - žudančiai, atbaidančiai, trukdyti prisitvirtinti prie gyvūno.
Renkantis priemones, reikia atidžiai įvertinti jų naudojimo galimybes bei kaip jos veikia parazitus, pvz., atbaidančiai ar žudančiai.
Antkakliai
Jie gali saugoti ilgiausiai (net 6 - 8 mėnesius). Ilgiausiai veikiančiuose būna imidakloprido ir flumetrino arba deltametrino. Antkaklį reikia tinkama dėti - neveržiant šuns kaklo. Siekiant įsitikinti, ar antkaklis ne per daug užveržtas, pirmomis dienomis būtina stebėti jo lietimosi su kaklo oda sritį (tarp antkaklio ir kaklo turi likti dviejų pirštų storio tarpas). Antkaklį šuo turi segėti nuolat.
Foresto pritaikyti tiek šunims, tiek katėms, jų veikliosios medžiagos - imidaklopridas ir flumetrinas. Apsauga trunka iki 8 mėnesių, veikia akaricidiškai Ixodes ricinus, Rhipicephalus sangvineus, Dermacentor reticulatus ir atbaidančiai Ixodes ricinus, Rhipicephalus sanguineus. Jis veikia lervas, nimfas ir suaugusias erkes. Foresto antkaklių privalumas – atsparumas vandeniui.
Kiltix apsaugo nuo erkių ir blusų apie 7 mėnesius (mažus šunis - apie 6 mėn). Sudėtyje yra propoksuro ir flumetrino. Negalima naudoti sergantiems šunims, taip pat sveikimo laikotarpiu ar turintiems rimtų odos pažeidimų.
Lašai
Paprastai veikia 3 - 5 savaites (ir reikia atidžiai perskaityti instrukciją, nes dalis jų ilgiau saugo nuo blusų, o ne nuo erkių). Paprastai sudėtyje turės permetrino ar fibronilo. Norint, kad lašai veiktų optimaliai, juos reikia tinkamai užlašinti ir atkreipti dėmesį į jų veikimo trukmę. Paprastai mažiems šunims užtenka praskirti kailį ir ant odos sulašinti vienoje vietoje, o didesniems šunims ali tekti lašinti ant daugiau nugaros vietų – nuo mentikaulio iki uodegos, kad preparatas tolygiai pasiskirstytų. Po sulašinimo kelias dienas nerekomenduojama gyvūno maudyti.
Advantix veikliosios medžiagos - imidaklopridas ir permetrinas. Veikia atbaidančiai ir akaricidiškai, todėl apsaugo nuo užsikrėtimo kraujasiurbėmis erkėmis (4 savaites nuo Rhipicephalus sanguineus ir Ixodes ricinus, 3 savaites nuo Dermacentor reticulatus). Žudančiai ir atbaidančiai veikdamas Rhipicephalus sanguineus, sumažina patogenų Ehrlichia canis pernešimo tikimybę ir taip sumažina šunų erlichiozės riziką. Veikti pradeda praėjus 3 dienoms po vaisto užlašinimo ir trunka iki 4 savaičių.
Fypryst nuo erkių saugo iki 4 savaičių. Veiklioji medžiaga - fipronilas. Paprastai erkės žūva ir nukrenta nuo gyvūno per 24–48 valandas nuo prikibimo ir kraujo neįsiurbia.
Effipro (veiklioji medžiaga - fipronilas) skirtas blusomis ir erkėmis (Dermacentor reticulatus) užsikrėtusiems šunims gydyti. Veikdamas insekticidiškai, iki 8 savaičių saugo nuo užsikrėtimo blusomis, o pastovus akaricidinis poveikis erkėms (Rhipicephalus sanguineus, Ixodes ricinus, Dermacentor reticulatus) trunka iki 4 savaičių.
Effitix saugo nuo blusų ir erkių, taip pat kai reikia atbaidyti smėlines muses ir uodus. Sudėtyje yra fipronilo ir permetrino. Vienas gydymas užtikrina pastovų 4 savaites trunkantį veiksmingą poveikį, saugantį nuo užsikrėtimo erkėmis (Ixodes ricinus, Dermacentor reticulatus ir Rhipicephalus sanguineus).
Vakcina
Yra keletas vakcinų, galinčių padėti išvengti užsikrėtimo babezioze. Europoje naudojama Pirodog®, sauganti nuo B. canis. Imuninė sistema pagamina antikūnus, suaktyvina organizmo gynybos mechanizmus, dėl to susidaro dalinis imunitetas, palengvindamas babeziozės klinikinius požymius.
Tabletės
Veikia 4-12 savaičių. Vienas iš dažniausiai naudojamų tablečių Suomijoje - tabletė Bravecto, kas rodo išaugusį šių priemonių populiarumą. Bravecto veikia prieš Ixodes ricinus, Ixodes scapularis, Dermacentor reticulatus, Dermacentor variabilis ir Rhipicephalus sanguineus. Jų sudėtyje esantis fluralaneras turi lėtą eliminacinį periodą, dėl to veikia 12 savaičių po dozės.
Lietuvoje populiarios ir Nexgard ir Nexgard Spectra tabletės, jos iki 4 savaičių veikia nuo užsikrėtimo erkėmis ir iki 5 savaičių nuo blusų. Tuo pačiu saugo ir nuo niežinių demodektinių ir sarkoptinių erkučių. Nexgard Spectra papildomai saugo nuo apvaliųjų kirminų. Dažniau keliaujantys po užsienį Nexgard Spectra mėgsta rinktis ir dėl to, kad šios tabletės gali padėti gintis nuo širdies bei odos kirmėlių (dirofilarijų).
Dar vienos iš tablečių - Simparica ir Simparica Trio, nuo erkių saugančios iki 4 savaičių. Simparica Trio kovoja ir su apvaliosiomis kirmėlėmis bei tinka odos ir širdies kirmėlių (dirofilarijų) profilaktikai.
Tablečių "minusas" - jos neveikia kaip repelentai (neatbaido erkių).
Vaistai
Kai kur siekiant apsisaugoti nuo babeziozės (pvz., esant imunosupresinei būklei) naudojami imidokarbo dipropionatas arba doksiciklinas. Tokia praktika reta, nes vaistai turi daug šalutinių poveikių.
Purškalai
Jais reikia išpurkšti visą gyvūno kailio paviršių, tad ne visiems keturkojams tai tiks ir patiks. Dozavimas gali būti sudėtingesnis negu pagal svorį parinktų lašų ar kitų panašių priemonių. Galima rinktis iš tokių purškalų kaip Effipro (veiklioji medžiaga fipronilas, nuo erkių saugo iki 4 sav.,) ar Bio Kill (permetrinas, tinka ir guolių dezinfekcijai). Primename - permetrinas yra toksiškas katėms.
Natūralios priemonės.
Sintetiniai repelentai paprastai yra efektyvesni ir (arba) ilgiau išliekantys nei „natūralūs“.
Kalbant apie eterinius aliejus, situacija nevienareikšmė ir greičiausiai jie gali būti naudojami kaip papildoma priemonė arba šviesiems trumpaplaukiams gamtoje rečiau besilankantiems šunims, ant kurių kūnų ropojančias erkes lengva pastebėti.
Dažnai kaip repelentų nuo erkių šaltinis pasirenkami astrinių, notrelinių, melijinių, verbeninių ir pan. augalų preparatai. Iš natūralių priemonių dar minima apelsinų, greipfrutų kiparisų aliejus, linalolis (randamas kalendrų, šalavijų, levandų eteriniame aliejuje). Vieno tyrimo duomenimis, aliejų mišinys (česnakų, rapsų ir erškėtuogių) pasirodė esąs veiksminga profilaktinė priemonė. Ciberžolės aliejus taip pat gali užkirsti kelią erkėms ir turi ilgesnį likutinį aktyvumą nei kiti aliejai. Pasak kai kurių tyrimų, emulsijos su gvazdikėlių arba cinamono aliejumi užtikrina ilgą apsaugą tiek nuo uodų, tiek nuo erkių. Dar vienas tyrimas analizavo 16 aliejų ir nustatė, kad muskato riešutų aliejus gali būti pakankamai veiksmingas.
Tyrimų duomenimis, ultragarsiniai prietaisai neturėtų būti naudojami kovojant su kenkėjais.
Ultragarsas yra neveiksmingas kontroliuojant naminių gyvūnėlių parazitus.
Kalbant apie gintarinius antkaklius, teigiama, kad jie veikia dviem būdais - pirma, atseit dėl elektrostatinių savybių erkė patiria elektros smūgį ir nukrenta, antra, manoma, kad gintarui sušilus susidaro atbaidantis „dervinis aromatas“. Toks poveikis nebuvo įrodytas patikimais tyrimais. Vieno tyrimo Lietuvoje duomenimis šunims, kuriems kaip profilaktinės priemonės taikyti gintariniai karoliai, šampūnai, ultragarsiniai pakabukai, eteriniai aliejai bei purškikliai ar aerozoliai, erkės įsisiurbdavo dažniausiai.
