Privalomas skiepas nuo pasiutligės daugelį erzina. Gyvename “švarioje” šalyje - Lietuvoje susirgimų šia liga jau kuris laikas neturime (paskutinį kartą naminiam gyvūnui pasiutligė nustatyta 2013 metais). Sugriežtinti reikalavimai gyvūnų gabenimui iš trečiųjų šalių erzina ir atrodo bereikalingas apkrovimas. Mums sunku suprasti ir suvokti, kokia pavojinga ši liga.
Galų gale pasiutligė nėra tokia reta, kaip manote. Ji žinoma nuo senų laikų. Gyvenantys šalyse, kur keturkojų populiacija gausiai suskiepyta, kartais prarandame atsargumą. Yra pasitaikę žmonių mirčių atvejų, kai turistai Azijos ar Afrikos šalyse neatsargiai bandė paglostyti pasiutlige sergančius vietinius šunis ir buvo “aprieti”. Tokį atvejį Lietuvoje turėjome 2007 m. - po Indiją keliavusiam vyrui įkando pasiutęs šuo ir jis mirė.
Kodėl sergantys pasiutlige bijo vandens
Pasiutligė pažeidžiai šiltakraujų gyvūnų centrinę nervų sistemą. Ir pažeidžia negrįžtamai - jei paaiškinti paprasčiau, tai iki mirties. Seniau šią ligą vadindavo hidrofobija. Ji prasidėdavo karščiavimu, tada įsivažiuodavo pykinimas, vėmimas, paranoja, haliucinacijos, susijaudinimas. Pasireiškus vandens baimei diagnozė būdavo aiški - ji reiškė sunką mirtį. Negalėjimą pajudinti kūno dalių lydėdavo kleidesiai, sumišimas ir sąmonės netekimas.
Nuo užsikrėtimo iki simptomų atsiradimo praeina 1 - 3 mėnesiai, kartais - vos savaitė ar net vieneri metai (žmonėms yra pasitaikę ir 6 metai). Šis laikas priklauso nuo atstumo, kurį virusas turi nukeliauti periferiniais nervais, kad pasiektų centrinę nervų sistemą.
Hidrofobija pasireiškia 80 proc. užsikrėtusių žmonių ir apibūdina sunkumus ryjant, paniką kai reikia gerti skysčius ir negebėjimą numalšinti troškulio. Seilių gamyba labai padidėja, o bandymas ar net ketinimas gerti gali sukelti nepakeliamai skausmingus gerklės ir gerklų raumenų spazmus. Kadangi užsikrėtęs asmuo negali nuryti seilių ir vandens, virusas turi daug didesnę užkrėtimo galimybę, kadangi dauginasi ir kaupiasi seilių liaukose.
Kai daugelis žmonių įsivaizduoja pasiutusį gyvūną, jie regi apsiputojusį žvėrį kaip garsusis S. Kingo senbernaras Cujo. Tačiau būdingiausi pasiutligės požymiai yra paralyžius ir elgesio pasikeitimas. Pavyzdžiui, draugiška katė tampa agresyvi, žaismingas šuniukas - bailus, o atsargus laukinis gyvūnas pradeda šlaistytis po langais ir brautis į namus. Pamiškių gyventojai dar prieš 20 metų gerai žinodavo, kad bet koks netipiškas laukinio gyvūno elgesys yra pavojingas ir nemėgdavo jokių jaukių lapių. Yra daugybė kitų požymių, kuriuos pasiutęs gyvūnas gali rodyti, pvz., neėda, ryja keistus daiktus, springa, jautriai reaguoja į garsus ir t.t. Senesniais laikais kilus įtarimui, kad naminis gyvūnas pasiuto, tekdavo jį kištį į “karantiną” - saugiai uždaryti ir laukti.
Kaip pasiutlige užsikrečiama ir kam reikalingi skiepai
Pasiutligę sukelia virusai (Rabies lyssavirus). Kaip užsikrečiama, žino visi - įkandus ar įdrėskus. Užkrėsto gyvūno seilės taip pat gali perduoti pasiutligę jei patenka į akis, burną ar nosį. Žinomi užsikrėtimai pasiutlige įkvėpus viruso turinčius aerozolius arba persodinus užkrėstus organus, tačiau tai labai reta.
Virusas labai gyvybingas. Įtarus, kad gyvūnas pasiutęs, jo negalima užkasti, nes po žeme virusas nežūva. Patvirtinus pasiutligę, tokio gyvūno kūną reikia sudeginti.
Pasiutligės virusui patekus į organizmą, jis pradeda daugintis šalia patekimo vietos. Jei infekcija tuo metu nesustabdoma, virusas galiausiai įsiveržia į tos srities nervines ląsteles. Patekęs į nervinį audinį jis keliauja palei nervą į smegenis, kur toliau dauginasi. Tada jis žygiuoja iš smegenų į seilių liaukas ar kitas kūno dalis.
Šalyse, kuriose šunys dažniausiai serga šia liga, daugiau nei 99 % pasiutligės atvejų yra tiesioginė jų įkandimo pasekmė. Kur šunų populiacija padoriau suskiepyta, pasirodo kiti gyvūnai. Pvz., Amerikoje šikšnosparnių įkandimai - labiausiai paplitęs žmonių pasiutligės šaltinis (daugiausia dėl to, kad įkandimo žaizda yra tokia maža, kad asmuo jos nepastebi, tad nesikreipia į gydytoją). Žmonių mirtys nuo lapių, meškėnų, skunkų, šakalų, mangutų ir kitų laukinių mėsėdžių labai retos.
Pasiutligė paplitusi daugiau nei 150 šalių ir visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Kasmet nuo šios ligos visame pasaulyje miršta apie 59 000 žmonių, iš kurių apie 40% - vaikai iki 15 metų. Dauguma šių mirčių įvyksta Afrikoje ir Azijoje. Daugelyje šalių, įskaitant Australiją ir Japoniją, taip pat didžiąją dalį Vakarų Europos, šunų pasiutligė išnaikinta. Vakarų pasaulyje žmonės nuo pasiutligės miršta retai - pirma, čia vyrauja tiek naminių, tiek laukinių gyvūnų skiepijimo programos, antra, paveiktiesiems lengvai prieinami preparatai, skiriami iškart po užsikrėtimo.
Griežtos vakcinacijos programos sumažino pasiutligės riziką daugelyje pasaulio regionų. Pasiutligės pašalinimas įmanomas ir pasiekiamas, jei šis tikslas yra prioritetinis, tinkamai remiamas finansiškai ir politiškai.
Pasiutligės prevencija
- Ligos pašalinimas šunų tarpe. Pasiutligės galima išvengti skiepijant. Tai ekonomiškai efektyviausia pasiutligės prevencijos strategija.
- Šunų įkandimų prevencija. Čia tenka užsiiminėti tiek su suaugusiais, tiek su vaikais, tiek su šunų savininkais.
- Žmonių imunizacija. Yra labai veiksmingų vakcinų, skirtų imunizuoti žmones po kontakto arba esant labai didelei rizikai. Profilaktika prieš ekspoziciją rekomenduojama turintiems tam tikras didelės rizikos profesijas (pvz., laboratorijų darbuotojams, dirbantiems su gyva pasiutlige) ir tiems, kurių profesinė ar asmeninė veikla gali lemti tiesioginį kontaktą su šikšnosparniais ar kitais rizikingais žinduoliais. Kartais tokia profilaktika skiriama keliaujantiems ar gyvenantiems atokiose, labai endeminėse pasiutligės vietose.
- Laukinių gyvūnų imunizacija. Paprastai rizikingesnėse veitose mėtomos “ėdamos” vakcinos.
- Žmonėms, susidūrusiems su pasiutlige, vakcina ir kartais imunoglobulino ar monokloninių antikūnų įvedimas į žaizdą veiksmingai užkerta kelią ligai. 15 minučių įkandimo ir įdrėskimų plovimas su muilu ir vandeniu, povidonu-jodu ar plovikliu gali sumažinti viruso dalelių skaičių ir šiek tiek padėti užkertant kelią infekcijai.
- Sveikas protas. Nelįskite prie svetimų gyvūnų. Nebandykite glostyti laukinių gyvūnų, taip pat nešerkite jų. Nežaiskite su nukritusiais šikšnosparniais (ypač JAV). Jeigu jums įkando koks gyvis ir nežinote jo skiepijimo istorijos - bėkite pas daktarą, visada.
Sąlyčio kategorijos ir rekomenduojama profilaktika po kontakto:
I kategorija – gyvūnų lietimas ar maitinimas, nepažeistos odos laižymas: Atvirų odos paviršių plovimas.
II kategorija – odos kramtymas, nedideli įbrėžimai ar įbrėžimai be kraujavimo: Žaizdų plovimas ir neatidėliotina vakcinacija
III kategorija – vienkartiniai ar daugkartiniai transderminiai įkandimai ar įbrėžimai, gleivinės ar pažeistos odos užteršimas seilėmis nuo laižymo, sąlytis dėl tiesioginio kontakto su šikšnosparniais (sunkus poveikis): Žaizdų plovimas, neatidėliotina vakcinacija ir pasiutligės imunoglobulino/monokloninių antikūnų skyrimas
Dar kartą: ką daryti, jeigu keliavote Pietryčių Azijoje ir jums įkando šuo:
- Nedelsdami plaukite žaizdą vandeniu ir muilu (ir jodu). Ilgai.
- Iškart kreipkitės į medicininės pagalbos įstaigą, laikykitės gydytojo nurodymų. Pvz., gydytojas taip pat gali skirti antibiotikų ir skiepyti nuo stabligės.
- Nesiardykit prieš tuos legendinius poįkandiminius skiepukus, jeigu jau taip jums priskyrė. Dabar jie ne tokie baisūs kaip seniau - skiepijama į ranką, ir gaunate 4 ar 5 serijas.
- Pasiutligės inkubacinis laikotarpis gali svyruoti nuo dienų iki metų, vidutiniškai tai 3–8 savaitės. Jeigu simptomai nepasireiškė, o nuo įkandimo praėjo kažkiek laiko, tas profilaktikos priemones vis tiek naudinga vartoti ir vėliau (na pvz., grįžot po atostogų, paskaitėt apie pasiutligę ir truputį išsigandot) - jos suveiks, jei inkubacinis laikotarpis užsitęsė.
Kai jums Lietuvoje įkando šuo, daugeliu atvejų užteks rasti jo šeimininką, kuris pateiks skiepų pasą. Tada jūs saugus. Jei gyvūnas neskiepytas - jį galimai reikės stebėti, o jūs gausite apraštyą profilaktikos rutiną. Nors vakcinuotus gyvūnus vis tiek reikia stebėti (dėl retos tikimybės, kad vakcina buvo neveiksminga), tai daryti maloniau negu iškart keturkojį tirti dėl pasiutligės. Tyrimo atveju turėtumėt nuimti gyvūno galvą ir pateikti ją laboratorijai. Taip pat yra keletas būdų gali atlikti testą dar gyviems žmonėms, tačiau tam reikia tinkamo mėginio (pvz., smegenų audinio ar smegenų skysčio).
Žmogui įkandusio sergančio šuns ar katės inkubacinis laikotarpis nėra toks pat kaip 10 dienų stebėjimo (per kurį gyvūnas paprastai būna uždarytas). Pasiutlige sergantys šunys ar katės virusą gali skleisti 3–6 dienos iki klinikinių požymių atsiradimo. Po tų požymių atsiradimo jie išgyvena vos kelias dienas. Jei tos gyvūnas vis dar bus sveikas praėjus 10 dienų po incidento, galima daryti išvadą, kad pasiutligės viruso įvykio metu gyvūno seilėse negalėjo būti.
Ar pasiutligė visada mirtina?
Pasireiškus simptomams, išgyvenimas beveik neįmanomas net taikant intensyvų gydymą. Tačiau visame pasaulyje žinomi 29 patvirtinti pasveikimai po pasiutligės simptomų išsivystymo.
Džina iš Viskonsino - pirmoji neskiepyta pasiutligę išgyvenusi pacientė (veiksmas vyko 2004 m.), arba bent jau pati garsiausia. Naujasis gydymo metodas, pavadintas Milvokio procedūra, tarp medicinos specialistų sukėlė diskusijų. Kai kurie mano, kad Džinos išgydymas buvo tik laimingas atsitiktinumas. Keletas bandymų pakartoti gydymo metodą kitų ligonių gyvybių neišgelbėjo.
Kadangi klasikinių pasiutligės atvejų išgyvenimo spektras nespecifinis, nėra jokios sistemingos ligos valdymo technikos, išskyrus konservatyvų gydymą. Tačiau pastebėta, kad dauguma išgyvenusių yra jaunesnio amžiaus, turi aukštus antikūnų nuo pasiutligės titrus, kas rodo sveikos imuninės sistemos potencialą. Didesnei daliai išgyvenusių pastebėta liga be įniršio dalies, tad išgyvenamumo tendencija būdingesnė neagresyviai pasiutligės formai. Daugeliu atveju pasveikstama per 2 – 3 mėnesius, nors vienas vargšas žmogelis ligoninėje praleido 13 mėnesių. Daugumai būdingi neurologinės negalios požymiai, o 7 iš 22 žmonių atsigavo visiškai be jokių neurologinių pasekmių.
Pasiutligė Eurpos šalyse
Galima pasidžiaugti, kad daugumoje Vakarų ir Vidurio Europos šalių pasiutligės nėra.
Nuo 1981 m. iki 2005 m. Vokietijoje pranešta apie 9 žmonių mirtis nuo pasiutligės. Du iš jų buvo aprieti Vokietijoje (kaltininkai lapė ir šuo), 4 ligą pasigavo užsienyje. 3 atvejais šaltinis buvo transplantacija iš užsikrėtusio donoro, kuris mirė nuo širdies nepakankamumo iki pasireiškiant pasiutligės simptomams.
Airijoje Nuo 1903 m. nepranešta apie vietinius atvejus. 2009 m. 4 žmonės teko skiepyti kai jiems įkando importuotas kačiukas, nors vėliau paaiškėjo kad anas nesirgo.
2019 m. gegužės 6 dieną moters mirtis nuo pasiutligės buvo pirmoji Norvegijoje per beveik 200 metų. Virusu ji užsikrėtė atostogaudama su draugais Filipinuose, jai įkando šuo.
Centrinėje Ispanijoje 2013 m. birželio 5 d. pasiutlige sirgo iš Maroko įvežtas šuo. Nors jis apkandžiojo kelis žmones, jiems laiku suteikta pagalba. 2019 m. pasitaikė dar vienas atvejis, aukai Maroke įkando katė.
Šveicarijos nuo 1990-ųjų pasiutligė nekankina.
1902 m. JK paskelbta, kad pasiutligės nėra, tačiau po 1918 m. pasitaikė protrūkių - iš karo grįžę kariai kontrabanda atsigabeno pasiutusių šunų. Nuo 1902 m. JK dauguma mirusių nuo pasiutligės užsikrėtė užsienyje, 62% - Indijoje, Pakistane arba Bangladeše, o likusios infekcijos atkeliavo iš Afrikos ir Pietryčių Azijos.
Australijoje pasiutligės nėra. Patvirtintos 2 žmonių mirtys nuo šios ligos – 1987 ir 1990 m. Abu užsikrėtė užsienyje.
Lietuvoje laukiniams gyvūnams pasiutligė nenustatyta nuo 2018 m., o naminiams gyvūnams paskutinį kartą pasitaikė 2013 m. Tai pasiekta VMVT sistemingai įgyvendinant pasiutligės likvidavimo programą. Tai visai žavu, kadangi 2005 m. žfiksuoti 1652 pasiutligės atvejai. Iki 2006 m. skiepyti tik naminiai gyvūnai, o galvijai ir kiti gyvūnai vakcinuoti tik ten, kur kildavo protrūkiai. Pradėjus vykdyti ilgalaikę pasiutligės likvidavimo programą, kai orlaiviai du kartus per metus visoje šalyje nuleisdavo oralines vakcinas nuo pasiutligės, per porą metų buvo pastebėti teigiami rezultatai. Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija įvertinusi VMVT pateiktą informaciją bei Lietuvos pažangą paskelbė šalies, kurioje nėra pasiutligės, deklaraciją.
